Tikintys ar ne, šiandien mes sutariame, jog žemė yra bendras paveldas, kurio vaisiai turi būti skiriami visiems. Tikintiesiems tai tampa ištikimybės Kūrėjui klausimu, nes Dievas sukūrė pasaulį kiekvienam. Todėl kiekvienai ekologinei perspektyvai reikia socialinės perspektyvos, kuri atsižvelgia į pamatines vargšų ir pažemintųjų teises, - rašoma deklaracijoje, adresuotoje taip vadinamajai „Paryžiaus konferencijai“: pasaulio lyderių suvažiavimui gruodžio pradžioje, skirtam klimato kaitos problemai ir teisiniam susitarimui, JTO konvencijos forma, dėl priemonių, kurios gali šią problemą sušvelninti, kiek tai liečia žmonijos įtaką.
Deklaraciją pasirašė visi kontinentinių ir regioninių katalikų vyskupų organizacijų vadovai, bendradarbiaujant su Tarptautiniu katalikiškų vystymosi agentūrų aljansu, Caritas Internationalis ir Popiežiškąja taikos ir teisingumo taryba.
Deklaracijos tekste, suprantama, gausu nuorodų į popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato si‘“, kurioje išsamiai argumentuojama, remiantis moksliniais duomenimis apie klimatą ir ekonomiką, apibendrinant katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos ir bendražmogiškus etinius argumentus, jog žalojame savo „bendrus namus“, planetą, ir jų gyventojus, tarp kurių ir didžiules asmenų bendruomenes. Tačiau ši kritika Šventojo Tėvo dokumente yra išvesta iš pagrindinės temos, kuri, būtent, ir kalba apie tai, jog planeta ir jos gėrybės yra visiems ir yra visų atsakomybė.
Žala klimatui ir aplinkai turi milžiniškas pasekmes. Klimato kaitos dramatiško kitimo keliama problema yra globali savo poveikiu. Ji verčia mus kitaip apibrėžti savo „augimo“ ir „pažangos“ sąvokas, pergalvoti savo gyvenimo būdą. Yra imperatyvu, kad atrastume išeitį, kurį būtų sutarta, nes dėl klimato kaitos masto ir poveikio reikia solidarumo, kuris būtų visuotinas, tarp kartų ir kartoje, - tęsiama deklaracijoje.
Joje, kaip ir enciklikoje, ypatingai atkreipiamas dėmesys į skurdo ir vystymosi klausimus. Nėra realistiška tikėtis, kad galima išspręsti ekologinę problemą nesprendžiant skurdo, lygybės, teisingumo, nelygybės ekonominiuose mainuose problemų. Apsigautume, jei aplinkos problemų sprendimus susiaurintumėme vien iki technologijų, nors, be abejo, jos būtinos.
Deklaracijoje yra prašoma pasaulio lyderių būti drąsiais ir susitarti dėl teisingos, įpareigojančios ir iš tiesų problemą sprendžiančios sutarties. Išvardijami punktai, kurie, deklaracijos signatarų įsitikinimu, turėtų būti tokios sutarties elementai: ne vien technologinio, bet ir moralinio klimato kaitos problemos matmens pripažinimas; rėmimasis prielaida, kad klimatas ir atmosfera yra visiems priklausantis bendras gėris; iki amžiaus vidurio radikaliai sumažinti anglies dvideginio išmetimą, padedant toms žmonių bendruomenėms, kurios jau kenčia nuo klimato kaitos, kaip kad užliejamų salų gyventojai; sukurti naujus vystymosi ir gyvenimo būdo modelius, kurie nekeltų žalos aplinkai ir nestumtų į skurdą ar atskirtį kitų asmenų; sukurti saugias, patikimas ir įperkamas atsinaujinančios energijos technologijas; įtraukti į sprendimus skurdžiausius ir pažeidžiamiausius, nesiremti vien pelno kriterijumi; valstybės, kurios labiausiai prisidėjo prie taršos, turi nešti didesnę atsakomybę; pasiūlyti aiškų priemonių ir įsipareigojimų planą.
Valstybės ir tautos, kurioms atstovaus pasaulio lyderiai „Paryžiaus konferencijoje“, turi brandinti ekologinį sąmoningumą ir švietimą.
Deklaraciją pasirašė devyni vyskupai, kardinolai ir patriarchai: kardinolas Gracias - Azijos vyskupų, arkivyskupas Mbilingi - Afrikos ganytojų, kardinolas Erdo – Europos kontinento, arkivyskupas Kurtz – JAV, kardinolas Marx – Europos Sąjungos regiono, arkivyskupas Ribat – Okeanijos, kardinolas Gomez – Lotynų Amerikos, vyskupas Crosby – Kanados ir patriarchas Rai – Rytų katalikų patriarchų vardu.
Vatikano radijas
